Ištrūkusios iš košmaro Ukrainoje, kur sniegas dažėsi žmonių krauju, o dangus liepsnojo nuo raketų, seserys Olga ir Liudmila karo pabaigos lauka Kaune.
Prailgo kelionė
Ankstų vasario 23-osios rytą Kijevo gyventoją Olgą iš lovos pakėlė ne žadintuvas ar juodos kavos puodelio vilionės. Išgirdusi gretimame kambaryje skambant telefoną, 42 metų moteris pažadino sūnų ir jau buvo besiruošianti kristi atgal į patalus, kai tarpduryje pasirodęs vyresnėlis sušuko: mama, prasidėjo karas!
Pirmiausiai Olga puolė skambinti vyrui, kuris tuo metu buvo komandiruotėje Odesoje, po to – sesei Liudmilai.
„Nusprendėme kuo greičiau palikti namus ir važiuoti į sodybą, esančią maždaug 40 km nuo Kijevo. Į mašiną sėdome taip, kaip stovėjome. Su savimi pasiėmėme tik dokumentus, pinigus ir tris katinus“, – Olga pasakojo, kad įprastai nė pusvalandžio netrukdavusi kelionė, tąkart išsitęsė iki penkių valandų. Apimti panikos ir norėdami kuo greičiau palikti miestą, žmonės masiškai sėdo į automobilius, todėl keliuose nusidriekė milžiniškos eilės. Transporto priemonės judėjo labai lėtai.
„Galiausiai, šiaip ne taip mums pavyko pasiekti sodybą. Tik vėliau sužinojome, kad maždaug po dviejų valandų, kelias, kuriuo važiavome, buvo apšaudytas. Prie parduotuvės sudegė automobilis. Mes dar spėjome“, – Olga save vadino laimės kūdikiu.
Grumtynės dėl maisto
Vasarnamyje įsikūrė aštuoni žmonės – Olga, Liudmila, trys judviejų sūnūs, mama, Olgos anyta ir iš Odesos grįžęs vyras.
„Pamenu antrosios dienos rytą. Išėjau parūkyti į lauką ir kažką girdžiu. Pasirodo, ten raketinės sistemos „Grad“ gausmas“, – pasakojant Liudmilos oda ėjo pagaugais.
Poros dienų bėgyje visa gyvenvietė liko be elektros. Dingo interneto ryšys, o norėdami kam nors paskambinti ar parašyti žinutes, žmonės blaškėsi aplink su aukštai iškeltomis rankomis. Seserys ne kartą ėjo pas kaimynus, jų generatoriais krovė savo mobiliuosius telefonus. Iš vienų žmonių atsinešė seną radijo imtuvą, kad nejaustų visiško atotrūkio nuo naujienų srauto. Laimei, namuose buvo dujų tiekimas, todėl neteko tirtėti nuo šalčio. Pastarasis gi puikiai gelbėjo maistą – sandariai supakavusios turimus produktus, moterys juos leido į ledinį vandenį.
„Įsigyti maisto buvo sudėtinga. Dėl kažkokios mėsos gabalėlio eilėje stovėjome po kelias valandas. Jūs pamatytumėte, kas darėsi prie daržovių parduotuvės! Buvo penkta karo diena, o žmonės puolė prie maisto taip, lyg būtų nevalgę visą mėnesį, – Panika, anot Liudmilos, parodė tikruosius kai kurių žmonių veidus. – Pradžioje kiekvienam asmeniui davė
po kepaliuką duonos, vėliau pusę kepaliuko reikėjo dalinti į aštuonias dalis. Galiausiai produktus ėmė pardavinėti pagal sąrašą. Mūsų vardai atsidūrė aštuntame sąsiuvinio lape, antrame stulpelyje. Ir ką? Kai atėjo mūsų eilė, parduotuvėje, kurioje iki tol buvo galima įsigyti ir cukraus, ir miltų, neliko nieko, nes pirmieji žmonės namo išvažiavo su pilnomis mašinų bagažinėmis. Kilus didžiuliam pasipiktinimui parduotuvė buvo uždaryta.“
Šūvių apsuptyje
Likusios be elektros, ryšio, o galiausiai ir maisto, po dviejų savaičių praleistų sodyboje, seserys su šeimomis nusprendė išvažiuoti. Prie jų prisijungė daugiau žmonių. Deja, visi jie buvo apgręžti atgal.
„Važiavome keturiais lengvaisiais automobiliais ir vienu mikroautobusu. Kelyje sutikome uniformuotus, bet neginkluotus saviškius. Jie mus perspėjo, kad nėra jokių žalių koridorių, todėl mes rizikuojame savo gyvybėmis. Pasakojo, kad dar prieš mus rusai suvarpė keturis taikių žmonių automobilius. Be to, pasakė, kad norėdami palikti sodybą tai turėtume daryti anksti ryte, bet pas mus juk komendanto valanda nuo 20 val. iki 7 val. ryto. Taigi, grįžome atgal“, – kalbėdama Liuda prisiminė paskutinę sodyboje praleistą naktį, kai dangus degė nuo naikintuvų leidžiamų raketų, o duris varstė smūgių bangos. Kitos dienos rytą iš sodybos pajudėjo pusšimčio automobilių kolona. Judėjo ji ne keliais, o laukais ir miškais.
„Važiuodami pro langus matėme sudegintus automobilius, apšaudytus namus su skylėmis sienose. Iš tų pastatų, kurie stovėjo sveiki, žmonės mus žegnojo pro langus. Blogiausiame sapne tokių dalykų negalėjau įsivaizduoti, – Tada nei Olga, nei Liudmila nenutuokė, kas jų laukia priešakyje. – Staiga ėmė labai smarkiai snigti. Per ištiestos rankos atstumą buvo neįmanoma nieko matyti. Mūsų kolona sustojo lauke, iš abiejų pusių pasigirdo šūviai ir aš pagalvojau, kad dabar mums bus viskas. Nors automobilius apklijavome baltai, o ant kai kurių užklijavome užrašus „vaikai“, praktika rodė, kad tiems išsigimėliams nusispjaut į viską.“
Pakelėse – žmonių kunai
Išvengusi aukų, kolona galiausiai pasiekė rusų patikros punktą. Prieš kirsdamos jį, moterys po automobilio sėdynių užvalkalais paslėpė telefonus, už apatinių ir į batus susikišo pinigus. Jei rusai purtytų bagažą, Olga su Liudmila dėl visa ko paruošė „davinį“ – 3 tūkst. grivinų, juvelyrinius aukso gaminius ir vieną jaunėlio sūnaus telefoną.
„Privažiavome punktą, o ten sėdi rusas su šerno snukiu ir į mus nukreiptu ginklu. Šalmas ant galvos netelpa. Užsidėjęs jį kaip arbatos puodelį“, – Liudmila liko nustebusi, kad apvalaus veido okupantas netikrino nei vieno automobilio.
Matyt išsigando, kad konflikto atveju nedidelis jų būrelis sunkiai atremtų automobilių ekipažo pasipriešinimą. To, ką pamatė kirtusios patikros punktą, seserys negali pamiršti iki šiol. Visa pakelė buvo nusėta žmonių kūnais. Savo kiemuose sėdėjo suvargusios, išsigandusios senutės, o aplink jas zujo ginkluoti rusai.
„Visą laiką savo dešimtmečiui sūnui akis dengiau delnu, kad tik jis nepamatytų viso šio košmaro“, – įveikusi kruvinąją atkarpą, automobilių kolona, anot Olgos, turėjo stoti prie antrojo rusų patikros punkto, tačiau paaiškėjo, kad jame stovi savi. Nuo šios žinios visiems tapo lengviau.
Karpatuose neužsibuvo
Važiuojant per Ukrainą, automobiliams teko stoti dar bent keliuose patikros postuose. Viename jų seserys su namiškiais sugaišo apie valandą. Kiekvienas toks stabtelėjimas tiesiog akyse tirpdė benzino atsargas bake. Seserys suprato, kad sustojus automobiliui, pagalbos jos neprisišauks.
„Buvome užsukę į vienos degalinės tualetą, bet ten mums iškart pasakė, kad jokio kuro jie neturi. Žitomiro mieste gavome 20 litrų benzino. Daugiau niekas niekam nedavė. Kaip tuo metu atrodė Žitomiras? Vaizdai ten irgi buvo tragiški. Važiavome, o aš visą laiką mintyse sakiau sau: Dieve, saugok mus“, – malda seserims padėjo pasiekti Rovną.
Nors sirenos čia kaukė, panikos nebuvo. Veikė maisto prekių parduotuvės, o jose nesidriekė eilės. Užėjusios į vieną prekyvietę, seserys net apsiverkė.
„Vieni žmonės pakvietė pas juos pernakvoti. Kitą dieną mes išvažiavome. Žinau, kad netrukus po to ir ten prasidėjo kariniai veiksmai“, – tuo metu, kaip pasakojo Liudmila, jų šeima jau buvo Lvove, tiesa, ilgai ten neužsibuvo. –Ieškojome nakvynės, bet mums pasiūlė tik vieną variantą – butą mėnesiui už 1,1 tūkst. dolerių. Pasakėme, kad mums tokios „pigios“ pastogės nereikia ir nusprendėme leistis į Karpatus. Ten ramu, bet ten šalta. Todėl išbuvome tik dvi dienas. Žinojome, kad važiuosime į Lietuvą, todėl iš Karpatų sukome į tą pusę.“
Kalba kodais
Pasiekus sieną, šeimos išsiskyrė. Olga su dešimtmečiu sūnumi ir Liudmila pasuko Lietuvos link. Po ilgų apsikabinimų ir raminimų, kad viskas bus gerai, vyresnieji seserų sūnūs grįžo į Kijevą. Ten jie padeda žmonėms iš vienos vietos persikelti į kitą. Tuo metu Olgos vyras davė priesaiką ir išėjo kariauti.
„Dažnai susiskambiname su vyru ir vyresniuoju sūnumi vaizdais. Tiksliai net nežinau, kur jie būna tą akimirką, kai kalbame. Minėti konkrečių vietų ir adresų – negalima. Filmuoti mūsų karių, judančių iš vienos vietos į kitą, taip pat nevalia. Buvo vienas gudrutis, į virtualią erdvę įkėlęs filmuką, kuriam gyrėsi, kad mūsų ginkluotosios pajėgos mus saugo. Visai netrukus į tą vietą buvo paleista raketa. Bandė numušti ir mūsų televizijos bokštą, bet pataikė į žydų kapavietes“, – Olga neslėpė, kad po pokalbių su vyru ir sūnumi ilgai negali nusiraminti. Neramus ir
moters miegas, su košmariškais sapnais.
„Vos tik pabudusi į rankas imu telefoną, skaitau visas naujienas“, – Olga tikino laukianti dienos, kai išgirs šalies prezidento Volodymyro Zelenskiokvietimą grįžti namo, nes karas baigėsi.
„O aš tikiuosi, kad Putinas nudvės“, – Liudmila neabejojo, kad visi okupantai degs pragare už kiekvieno ukrainiečio pralietą kraują ir sugriautus likimus.
Palikusi sodybą, prieš kelias dienas kartu su trimis katinais ir trim bendraamžėm į Kijevą grįžo Olgos ir Liudmilos mama. Seserys svajojo, kad ji atvažiuotų į Lietuvą, tačiau 70-metė pareiškė norinti likti ten, kur praleido visą savo gyvenimą.
„Iš mūsų pažįstamų tai tik mes ir dar viena šeima, kuri dabar yra Vokietijoje, paliko Ukrainą. Žmonės nenori išeit iš savo namų. Bijo, kad juos nusiaubs marodieriai, kurių nestabdo niekas. Nepadeda net viešos gėdos scenos, kai pričiuptus nusikaltimo vietoje, žmonės juos pririša lipnia juosta prie stulpų“, – rankomis skėsčiojo pašnekovės.
Padeda ukrainiečiams
Liudmila ir Olga su sūnumi Kaune skaičiuoja jau trečią savaitę. Laikinus namus pas vieną geradarę joms padėjo rasto Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondo bičiuliai. Šiuo metu fondo globoje yra dar kelios dešimtys ukrainiečių. Prie sėkmingos visų jų kelionės į Lietuvą labai daug prisidėjo UAB „Baltasis pyragas“. Pirmosiomis savaitėmis, kai moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės traukė iš Ukrainos pasienio link, bendrovės „Baltasis pyragas“ vadovas Jonas Valdas Tratulis ir pats ne sykį vyko ten, o į Lietuvą grįžo pilnu ekipažu.
„Pavyko suderinti maršrutą, kad iš Lvovo supaprastinta tvarka perimtume žmones. Prisijungė dar ir kolegos iš teniso pasaulio“, – baimės J. V. Tratulis nejuto, tik buvo keista matyti tiek daug žmonių vienoje vietoje. Dabar, anot bendrovės vadovo, dauguma karo pabėgėlių dairosi į kitas šalis, nes vykti į Lietuvą bijo. Vietiniai tarpusavyje kalba, esą kitas rusų taikinys po Ukrainos bus būtent Lietuva.
„Yra įvairių istorijų. Neseniai priglaudėme ukrainietę, kuri 2014 metais bėgo iš Donecko į Kijevą. Dabar moteris apsistojo Lietuvoje, o iš jos vėl kažkur“, – J. V. Tratulis pasakojo, kartu su bičiuliais padedantis ne tik čia esančioms ukrainiečių mamoms, dukros, sesėms, bet ir mūšio lauke likusiems tėvams, broliams, sūnums. Teritorinės gynybos kovotojams kauniečiai siunčia karinius drabužius, medikamentus ir kitas būtinas
priemones. Visai neseniai Ukrainoje liko ir mikroautobusas, kuriuo Raudonojo kryžiaus savanoriai gabena ir skirsto humanitarinę pagalbą. Padeda šeimoms reaguodami į įvykius Ukrainoje, pagalbos ranką tiesė ir bendrovė „Ignitis grupė“.
Pažadas: Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondas, anot jo vadovo D.Valiuškos, paramą teiks tol, kol reikės. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
„Tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, neaplenkia nei vieno iš mūsų: esame sukrėsti, tačiau neabejingi mūsų kaimynų kovai dėl išgyvenimo. Todėl skatiname savo darbuotojus kuo aktyviau prisidėti prie pagalbos Ukrainos žmonėms, – kalbėjo „Ignitis grupės“ valdybos narė, Grupės organizacinio vystymo vadovė Živilė Skibarkienė. – Esame tarptautinė grupė ir aktyviai prisidedame prie europinių iniciatyvų ir organizacijų, padėdami Ukrainai ir jos žmonėms. Į mus kreipėsi Ukrainos skirstymo operatorius – 18 tūkst. jo darbuotojų šiuo metu stengiasi užtikrinti
elektros tiekimą savo šaliai. Jie negali pasitraukti, nes energetika yra kritiškai svarbi. Padedame jiems ir jų šeimoms.“ Pabėgėlius iš Lenkijos į Lietuvą ir pačioje Lietuvoje „Ignitis grupės“
žmonės gabena savu transportu, juos veža bendrovės darbuotojai-savanoriai. Be kita ko, darbuotojai padeda įsikurti atvykusiems Ukrainos žmonėms, padeda užsiregistruoti, rasti darbus, būstus. „Suprantame, kad Ukrainos žmonėms reikia ne tik daiktų, bet ir žmonių, kuriais galėtų pasitikėti, sulaukti pagalbos susigaudant Lietuvoje, todėl skatiname savo darbuotojus tapti ir tam tikrais mentoriais, padedančiais apsiprasti naujoje šalyje“, – Ž.Skibarkienė pasakojo, kad bendrovės darbuotojai prisideda prie Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, teikiančių paramą tiek Ukrainos kariams, tiek pabėgėliams iš Ukrainos. Visi darbuotojai turi galimybę vieną darbo dieną per metus skirti savanorystės veikloms, todėl dabar net ir neraginti jie savo laiką aukoja Ukrainos žmonėms. Vien Kaune šiuo metu Ukrainos žmonėms savanoriškai padeda daugiau nei 30 bendrovės darbuotojų. Nepaliekami ir esantys karo niokojamoje šalyje – grupės
įmonė ESO į Ukrainą išgabeno vieną elektros generatorių.
Atvėrė savo duris
Kauno verslininkai siekia, kad į miestą atvykę karo pabėgėliai jaustųsi kaip namuose. Ukrainos žmonėmis besirūpinančioms organizacijoms atidavęs kalnus patalynės, pačiame miesto centre esantis viešbutis „Moxy“ dabar priima į Lietuvą atvykusius karo pabėgėlius. Priklausomai nuo užimtumo ir galimybių, svečiai viešbutyje nemokamai gali apsistoti iki trijų parų. Tiems, kurie apsisprendžia likti ilgiau, taikomos specialios nuolaidos. Be to, kartą dienoje suteikiamas nemokamas maitinimas.„Turiu pastebėti, kad pirmosiomis savaitėmis buvo mažiau ukrainiečių. Dabar jų kur kas daugiau, sakyčiau – pikas. Kai kurie čia stoja kelioms naktims pakeliui į Latviją arba Estijąs“, – viešbučio direktorė Evelina Šukytė pasakojo, kad neretai tokios kelionės baigiasi ne pagal pirminį karo pabėgėlių planą. Tarkim, visai neseniai viešbučio vadovė bendravo su keliomis ukrainietėmis, kurios iš Rygos grįžo į Kauną ir čia planuoja apsistoti ilgesniam laikui. „Bendravau ir su kita šeima, kuri pirmiausiai buvo pas mus, o tada
išvyko į Estiją. Po kurio laiko tuos žmones vėl sutikau viešbutyje, klausiu, ką jie čia veikia. Pasirodo, jie nusprendė grįžti atgal į Ukrainą. Kiek teko bendrauti su žmonėmis, lietuviai šilčiausiai priima karo pabėgėlius. Ben“, – E.Šukytė džiaugėsi savo gimtosios žemės žmonių gerumu ir vieningumu vardan kilnaus tikslo. Turimais duomenimis, bent po kelis ukrainiečius priėmė beveik visi miesto viešbučiai. „Magnus Hotel“, „Ibis“ karo pabėgėliams dar plačiau
atvėrė savo duris. Apie 30 žmonių Kauno “Žalgirio” jachtklubo teritorijoje esančiame viešbutyje apgyvendino
ir R.Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondas. Kai ras darbus ir naujus laikinus namus, jų vietą užims kiti į Kauną atvykę ukrainiečiai
Parama visuomenininkams
Apgyvendinę ukrainiečius Kauno “Žalgirio” jachtklubo teritorijoje esančiame viešbutyje, verslo žmonės pasirūpino ir jų maitinimu. Bendrovės „Eika“ dėka, karo pabėgėliai tris kartus dienoje gauna karštą maistą. Jis tiekiamas visai šalia esančiame restorane. „Prasidėjus karui mes priėjome sprendimą Ukrainos žmonėms padėti su įsikūrimu, gyvenimu ir tuo, ko reikia gyvenimui“, – „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis pasakojo, kad įmonė karo pabėgėlių šeimoms Lietuvoje suteikė ne tik prieglobstį, bet ir galimybę veikti visuomeninėms organizacijoms. Tam skirtos maždaug 5 tūkst. kv. metrų pastatas. Ukrainiečiai jame galės įkurti savo ofisus, steigti nedidelius
logistikos centrus, vietas tarpiniam sandėliavimui.„Raktus perdavėme, tik nežinau, ar jau kas nors įsikėlė“, – D.Dargis neabejojo, kad tokia pagalba bus paskata Ukrainos žmonėms savarankiškai
stotis ant kojų ir laikinai kurti naują gyvenimą Lietuvoje.
Veikla po pamokų
„Kaip atrodo viešbutyje gyvenančių žmonių diena? Vaikai jungiasi į nuotolines pamokas. Ryšys su mokytojais, esančiais Ukrainoje nenutrūko. Pamokos, kiek žinau, tęsiasi iki pietų. Tik būna, kad įsijungus sirenoms procesas nutrūksta“, – fondo vadovas D.Valiuška dėkojo „Ignitis grupei“, kuri mažuosius ukrainiečius aprūpino mokymuisi reikalingomis priemonėmis – planšetėmis ir kompiuteriais. Netolimuose planuose yra ir kontaktinės pamokos daugiafunkciniame verslo centre BLC. Specialiai tam skirtose erdvėse su vaikais dirbtų iš Ukrainos į Kauną atkeliavusios mokytojos. Tuo, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai žada pasirūpinti ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo organizacija „Herojus“.
Ugdymas: vaikams iš Ukrainos išdalyti kompiuteriai ir planšetės, sudarytos sąlygos mokytis namuose. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Po pamokų vaikų užimtumas nenutrūksta. Kauno “Žalgirio” jachtklubo teritorijoje veikiančio Kauno miesto savivaldybės sporto mokyklos „Bangpūtys“ padalinio treneriai veda užsiėmimus mažiesiems karo pabėgėliams ir nekantriai laukia sezono pradžios, kai galės skleisti bures ir ant vandens tupdyti laivelius. Prisijaukinti Kauną bando ir vaikų mamos. Antai, kelios jų toliau dirba nuotoliniu būdu Ukrainai, kitos jau rado darbą mieste. Penkias ukrainietes į savo kolektyvą priėmė Kauno „Žalgirio“ jachtklubo teritorijoje esantis restoranas. „Kaip suprasti katastrofos mąstą? Miestas, kaip Kaunas – Mariupolis – „sulygintas su žeme“! O dabar įsivaizduokite, Jums reikia pateki iš Aleksoto į Akropolį, kaip? Per Nemuną tik pro Prienų ar Jurbarko tiltą? O Ukrainiečių šeimoms į tokį miestą teks grįžti…“, – fondo steigėjas A. Garbaravičius ir jo bičiuliai daro viską, kad čia atvykę žmonės jaustųsi geriau, o skausmas dėl įvykių gimtinėje būtų kaip įmanoma mažesnis.
Kauno Diena info:
https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/istrukusios-kosmaro-ukrainoje-tiems-issigimeliams-nusispjauti-i-viska-1071578